„…muzikos tikslas - sujaudinti sielą. Joks kitas menas taip subtiliai nesužadina žmogaus širdyje kilnių jausmų; joks kitas menas sielai neatveria gamtos grožio, pažinimo žavesio, tautų savitumo, jų audringų aistrų ir skausmingų kančių…“

 

[Žorž Sand]

Pagrindinis Arfos istorija Arfos draugija Kodėl verta groti arfa? Rėmimas
Arfos vystymasis Tautinės arfos mokyklos Arfa Lietuvoje Šiuolaikinės arfos įvairovė Pedalinė arfa

Pedalinės arfos

Nors arfos istorija siekia kelis tūkstančius metų, tačiau jos konstrukcija tobulėjo labai lėtai. Arfininkai nuo seno norėjo praplėsti arfos diapazoną, patobulinti jos skambesį chromatinėmis slinktimis. Tai nebuvo įmanoma, nes arfos diatoninis garsaeilis negalėjo pakisti grojimo metu.

1660 metais nežinomas meistras sukonstravo arfą su kabliukų mechanizmu. Tokia arfa vadinama “Hakenharfe”. Ji buvo derinama C-dur tonacijoje ir kabliukų mechanizmo pagalba galėjo pakeisti tonacijos aukštį pustoniu. Kabliukų mechanizmą reikėdavo perjunginėti kaire ranka, o tai trukdė atlikėjui, nes grojimo metu jis būdavo priverstas daryti pauzes.

Arfa su kabliukų mechanizmu gyvavo gana ilgai, jai buvo rašomi kūriniai iki devyniolikto amžiaus pradžios.

Aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje atsirado pirmosios pedalinės arfos. Šio instrumento išradėjo vardą dalinasi keli meistrai.

Pirmoji pedalinė arfa buvo sukonstruota 1720metais Bavarijos meistro Hochbrucker. Ji turėjo penkis pedalus: C, D, F, G ir B, kurie mechanizmo, jungiančio pedalus ir kabliukus per priekinę arfos koloną, pagalba keisdavo stygų garso aukštį. Arfa buvo derinama C – dur tonacijoje. Pedalų pagalba galima buvo pakeisti arfos derinimą į penkias mažorines ir tris minorines tonacijas.

Antrasis Hochbrucker arfos modelis turėjo septynis pedalus ir galėjo pakelti visų arfos stygų garso aukštį pustoniu.

Po Hochbrucker arfą patobulino prancūzų meistrai J. Cousineau (1734 – 1800) ir jo sūnus J.J. Cousineau ( 1760 – 1824). Jie pakeitė prieš tai arfoje buvusius kabliukus į dvi metalines  menteles, kurios prispausdavo stygą ir jos garso aukštis pasikeisdavo pustoniu. Arfas taip pat konstravo broliai Naderman.

Visų šių meistrų darbai priartino arfos konstrukcijos problemų sprendimą. Atėjo laikas pasirodyti instrumentui nesuvaržytam chromatinio garsaeilio, patogiu ir paprastu mechanizmu, nesukeliančiu arfininkui sunkumo grojimo metu. Šio instrumento  išradėjas, žymus fortepijonų meistras, Sebastian Erard.

1780 metais vienas iš žymių arfininkų, E. Krumholz, pasiūlė Sebastianui patobulinti arfos konstrukciją. 1796 metais S.Erard ėmė gaminti arfas su viengubo veikimo pedalų mechanizmu. Šios arfos, derinamos Es – dur, galėjo keisti garsaeilį aštuoniose tonacijose. S.Erard pašalino vieną iš didžiausių Hochbrucker arfos ydų, vietoj kabliukų, keliančių stygas iš bendros visų stygų plokštumos, S.Erard panaudojo metalinius kuoliukus. Paspaudus pedalą, kuoliukai pasisukdavo ir styga sutrumpėdavo, tokiu būdu ji pakeisdavo toną, bet likdavo toje pačioje vietoje. S .Erard išplėtė arfos diapazoną iki šešių oktavų.

1801 metais S. Erard sukonstravo arfą su dvigubo veikimo pedalais. Šio atradimo svarbą sunku pervertinti. Jis įamžino meistro S. Erard vardą visiems laikams.

Naujojo instrumento pasisekimas buvo nepaprastai didelis. Vien tik Londone, per vienerius metus, buvo parduota instrumentų už 25 000 sterlingų sumą. S. Erard dažnai dalyvaudavo  muzikos instrumentų parodose. Tris kartus buvo apdovanotas auksiniais medaliais, gavęs per savo gyvenimą daug patentų, apdovanotas ordinu.

Naujoji S. Erard arfa pamažu sulaukė pripažinimo ir kitose šalyse, kuriose įsikuria arfų gamybos firmos. Nors šiuolaikinių firmų gaminančių arfas instrumentai išorėje skiriasi, tačiau visos naudoją ta patį S. Erard išrastą dvigubo veikimo pedalų mechanizmą.