„…muzikos tikslas - sujaudinti sielą. Joks kitas menas taip subtiliai nesužadina žmogaus širdyje kilnių jausmų; joks kitas menas sielai neatveria gamtos grožio, pažinimo žavesio, tautų savitumo, jų audringų aistrų ir skausmingų kančių…“

 

[Žorž Sand]

Pagrindinis Arfos istorija Arfos draugija Kodėl verta groti arfa? Rėmimas
Arfos vystymasis Tautinės arfos mokyklos Arfa Lietuvoje Šiuolaikinės arfos įvairovė Pedalinė arfa

Arfos vystymasis

 

 

 

Senovės Egiptas

Arfa yra vienas seniausių instrumentų pasaulyje. Pirmosios arfos išsivystė  iš medžioklinių lankų. Piešiniuose, išlikusiuose ant kapaviečių sienų dar nuo 3000 metų pr. Kr., galima matyti muzikos instrumentą labai panašų į medžioklinį lanką, tik be kolonos, kuri yra įprasta šiuolaikinėse arfose.

 

 

Airių arfa - viduramžiai

Arfos, turinčios rėmą arba tiesią koloną, atsirado Vakarų Europoje 8-10 amžiuje. Kaip rodo išlikę to meto meno dirbiniai, arfos turėdavo dešimt arba vienuolika stygų. Pirmoji arfa, turėjusi tuščiavidurę garso dėžę, sustiprinusią garsą, atsirado jau 14 a. Airijoje. Ši arfa taip pat turėjo išlenktą koloną, stipresnį kaklą bei nuo 30 iki 36 žalvarinių stygų.

Viduramžiais arfos jau turėdavo koloną, kuri padėdavo išlaikyti įtempimą išaugus stygų skaičiui. Pačios stygos buvo pradėtos gaminti iš tvirtesnių medžiagų, tokių kaip varis arba žalvaris, ir tai leido iš instrumento išgauti garsesnį bei ilgiau trunkantį garsą. Ankstyvuosiuose rankraščiuose yra išlikusių tokios arfos piešinių; jų forma beveik niekuo nesiskyrė nuo Keltiškosios arfos, kuria yra grojama dar iki šių dienų.

 

Dviguba (diatoninė) arfa

Kontinentinės Europos arfos skyrėsi nuo Airiškų arfų: jų priekinė kolona buvo plonesnė ir mažiau lenkta, kaklas buvo grakštesnis ir priekinis išlinkimas sujungtas su kolona. Kaip Renesanso laikų arfos, jos turėjo 24 ar daugiau žarninių stygų, kurios buvo fiksuotos prie dekos su medinėmis kojelėmis. Iki 17-to amžiaus pabaigos jos dažniausiai buvo su stačia deka ir tiesia kolona.

 

Triguba arfa

Triguba arfa pasirodė Italijoje 16 a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Jos sekė po dvigubos arfos, turinčios dvi eiles stygų. Triguba arfa turėjo tris eiles stygų, dvi išorinės arfos stygų eilės buvo suderintos ta pačia diatonine tonacija, o vidinė stygų eilė būdavo derinama chromatiniu pustoniu. Triguba arfa turėjo du pagrindinius privalumus: galima buvo lengviau groti melodijas su pasikartojančiom natom ir dvigubos tos pačios natos eilės padidino instrumento rezonansą.

 

Viengubo veikimo pedalinė arfa

Apie 1720 metus atsirado paprastesnis būdas išgauti chromatines natas iš viengubos (vienos eilės) arfos, suderintos diatoniškai. Penki pedalai (vėliau septyni) buvo įmontuoti garso dėžės apačioje. Nuspausti jie sujungdavo kabliukus, kurie per sujungimus įtempdavo stygas ta pačia nata, kuri atėjo per koloną. Kabliukai greitai buvo patobulinti iki vašelių, kurie buvo statmeni, o ne U-formos kaip kabliukai, vėliau iki šakelių, sudarytų iš dviejų mažų svirtelių, tarp kurių būdavo apvyniojama kiekviena styga. Kai pedalas būdavo nuspaustas, vienas svirtelis pasisukdavo pagal laikrodžio rodykle, kitas tuo pat metu – prieš. Taip būdavo išgaunamas tvirtesnis suspaudimas. Tačiau net ir patobulintas arfos variantas turėjo savų trūkumų: svirteliai nesunkiai sulūždavo, taip pat atsirasdavo pašalinių garsų.

18 a. pabaigoje viengubo veikimo pedalinė arfa labai ištobulėjo. Ji turėjo garso dėžę, įrengtą kartu su atskira pušine deka, taip pat arfos rėmas buvo sustiprintas vidiniais stulpeliais. Žalvarinės plokštelės buvo sujungtos su arfos kaklo išore, o ne vidumi, taip sutvirtindami visus arfos sujungimus. Tačiau pati didžiausia naujovė buvo diskų sistema. Dvi žalvarinės šakutės pailgėdavo matuojant nuo disko, per kurį eidavo styga prieš sujungiant jas į derinimo kaištį. Kai atitinkamas pedalas būdavo nuspaustas, diskai pasisukdavo ir stygos paaukštėdavo pustoniu.

 

Chromatinė kryžminė arfa

Apie 1800 atsirado unikali arfos versija. Ji turėjo du kaklus, du rėmus ir dvi kolonas, kurios susijungdavo pačiam centre; kiekviena buvo dvigubomis stygomis, kurių būdavo iki 40. Šio modelio supaprastinta versija atsirado tik 19 a. pabaigoje. Ši arfa buvo jau tik su vienu rėmu, kolona bei turėjo platesnį kaklą su dviem rinkiniais stygų, kurios buvo trumpėjančios, susikryžiuojančios bei sujungtos su deka. Šis modelis buvo didžiulis ir sukeldavo daugybę nepatogumų grojantiesiems, taigi apie 1950 metus buvo baigta jį naudoti.

 

Dvigubo veikimo pedalinė arfa

Vienintelis viengubo veikimo arfos trūkumas buvo tai, kad ne visas tonacijas būdavo galima sugroti. 1810 m. dviejų veiksmų pedalinė arfa su septyniais pedalais buvo užpatentuota. Šiuos pedalus būdavo galima nuspausti du kartus ir kiekviena styga praeidavo per du šakutinius diskus vietoj vieno. Kai pedalas būdavo nuspaustas į pirmą griovelį, viršutinis diskas truputį pasisukdavo ir tvirtai suspausdamas stygą, garsą paaukštindavo pustoniu. Viršutinis diskas taip pat pasisukdavo, bet stygos nepaliesdavo.  Tam, kad garsas būtų paaukštintas dar vienų pustoniu, reikėdavo nuspausti pedalą į apatinį griovelį. Tuomet ir viršutinis diskas jau pasisukdavo suspausdamas stygą dar tvirčiau. Su nedideliais pakitimais šis mechanizmas yra išlikęs iki mūsų dienų ir naudojamas dar ir šiandien.

 

atgal į viršų