„…muzikos tikslas - sujaudinti sielą. Joks kitas menas taip subtiliai nesužadina žmogaus širdyje kilnių jausmų; joks kitas menas sielai neatveria gamtos grožio, pažinimo žavesio, tautų savitumo, jų audringų aistrų ir skausmingų kančių…“

 

[Žorž Sand]

Pagrindinis Arfos istorija Arfos draugija Kodėl verta groti arfa? Rėmimas
Arfos vystymasis Tautinės arfos mokyklos Arfa Lietuvoje Šiuolaikinės arfos įvairovė Pedalinė arfa

Tautinės arfos mokyklos

Rusijos, Prancūzijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų mokyklos yra tarsi trys banginiai laikantys arfos meno pasaulį. Neįmanoma išvardinti visų puikių muzikantų, kompozitorių bei pedagogų, kurie  paliko pėdsaką arfos meno istorijoje. Šių trijų mokyklų atstovai įtakojo viso pasaulio tautinių mokyklų formavimąsi. Be abejo, daugelyje šalių arfos menas gyvuoja bei klesti ir tų mokyklų atstovų nuopelnai yra reikšmingi, o atlikėjų meistriškumas nenusileidžia Rusijos, Prancūzijos bei JAV mokyklų atstovų virtuoziškumui. Tačiau šių mokyklų įnašas arfos menui yra neatsiejama muzikos istorijos dalis.

 

Rusija

Nors prancūzų arfos mokyklos tradicijos pradėjo formuotis ankščiau, tačiau rusų mokyklos principais yra grindžiamas Lietuvos arfininkių lavinimas ir palikęs ryškaiusią pėdsaką Lietuvos arfos menui.

Profesionalios rusų arfos mokyklos pradininkas, arfininkas palikęs ryškų pėdsaką arfos meno istorijoje buvo Albert Heinrich Zabel.  Arfininkas gimė Vokietijoje 1834 metais ir mirė Rusijoje  1910 metais. Gausioje šeimoje augęs, A. H. Zabel, būdamas aštuonerių metų, gavo dovaną – šešiolikastygę arfą. Mažasis A. H. Zabel, niekada iki tol nesimokęs muzikos, kitą dieną susiderino instrumentą kaip tikras arfininkas, o po savaitės jau grojo trumpas daineles. Neturtinga šeima negalėjo skirti lėšų berniuko muzikiniam lavinimui, tačiau tėvas nupirko jam kitą arfą. Šį kartą tai buvo meistro rankų darbo instrumentas. Pamažu berniuką ėmė kviesti koncertuoti aristokratų šeimų namuose, arfa tapo visos A. H. Zabel šeimos pragyvenimo šaltiniu. Giacomo  Meyerbeer, išgirdęs apie mažąjį vunderkindą, panoro jį pamatyti. Kompozitorius buvo sužavėtas A. H. Zabel talentu ir padėjo gauti stipendiją mokslams, A. H. Zabel tuo metu buvo trylikos metų. Jo mokytojas buvo E. Parish-Alvars mokinys Louis Grimm. Po dviejų metų L. Grimm pasakė, kad nebeturi ko daugiau jį išmokyti. A. H. Zabel pradeda dirbti karališkoje kapeloje. Koncertuoja ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, dažnai Rusijoje – Sankt Peterburge, kuriame publika jį sutinka  labai šiltai. Arfininkas, būdamas labai jaunas, turėdamas šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų tapo Rusijos arfos meno pradininku. Grojo Italų operos orkestre bei Marinskio teatro orkestre. A. H. Zabel nuostabiai atlikdavo orkestrines arfos partijas. Tačiau amžininkai pastebi, kad A. H. Zabel mėgdavo gana laisvai interpretuoti orkestrines kadencijas.  A. H. Zabel grojimo maniera buvo lakoniška, arfininkas nedarydavo jokių papildomų judesių, pasažus išgrodavo tiksliai ritmiškai ir nesistengdavo išgauti kuo didesnį garsą.

1862 metais A. H. Zabel tapo ką tik atidarytos Peterburgo konservatorijos arfos klasės profesoriumi. Jis paruošė pirmuosius profesionalius rusų arfininkus. A. H. Zabel parašė apie keturiasdešimt įvairaus žanro kūrinių, taip pat pritaikė kitų kompozitorių darbus arfai. Redagavo orkestrines partijas. Jo muzikinė veikla padėjo rusų arfos mokyklos pamatus.

Po A. H. Zabel mirties arfos klasei Peterburgo konservatorijoje vadovavo A.Valter-Kiune (1870-1930). Jos mokiniais buvo daug garsių atlikėjų.

Pirmoji Maskvos konservatorijos profesorė buvo I.Eichenvald  (1842 – 1917). Mokytis arfa ji pradėjo būdama šešerių pas L. Grimm. Gimusi ir augusi Berlyne I.Eichenvald  pelnė vunderkindo šlovę, tačiau jos šlovė neišblėso ir suaugus. Ji dažnai koncertuodavo su broliu pianistu. Jos pasirodymai  Peterburge buvo labai sėkmingi.

1860 metais ją pakviečia dirbti Marinskio teatre, kuriame ji groja iki 1864 metų, vėliau ji persikelia į Maskvą ir tampa Didžiojo teatro orkestro soliste.

1874 m. I.Eichenvald  pasiūlo tapti pirmąja Maskvos konservatorijos arfos klasės profesore. Ji dėsto iki 1906 metų.

 I.Eichenvald  ir A. H. Zabel įnašas į rusų arfos meną milžiniškas, tačiau jos reformatoriaus vardą pelnė A.Slepuškin (1870-1918). Jo novatoriškumas, naujų atlikėjiškų principų propogavimas davė pradžią šiuolaikiniai rusų arfos mokyklai. Maskvos konservatorijoje A.Slepuškin darbą tęsė dvi jo mokinė – M.Korčinskaja ir K.Erdeli.  K.Erdeli (1878 – 1971) arfos atlikimo meno mokėsi Peterburge, vėliau tapo Didžiojo teatro orkestro soliste. Arfininkė dėstė daugelyje muzikos mokyklų, taip pat ir Maskvos konservatorijoje. K.Erdeli dažnai koncertuodavo ir atlikdavo arfos kūrinius skirtus groti solo. Jos  dėka amžininkai ėmė žvelgti į arfą kaip į solinį instrumentą. Būdama entuziastinga muzike bei puikia organizatore, ji daug dirbo plėsdama arfos repertuarą, vedė paskaitas įvairiose mokymo įstaigose, konsultavo kompozitorius rašančius arfai, jai talkinant parašyti tris koncertai arfai su orkestru.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė Maskvo konservatorijos veiklą, tačiau 1943 metais auditorijos atgijo. Dviem arfos klasėms vadovavo K.Erdeli ir jos mokinė, legendinė rusų arfininkė Vera Dulova (1910 – 2000). 1968 metais dėstyti buvo pakviesta ir O.Erdeli.

Vera Dulova pelnė daugybę apdovanojimų, kurie išreiškia didelę pagarbą šiai neeilinei muzikei.  Šios legendinės arfininkės nuopelnus ne tik rusų mokyklai, bet ir arfos menui apskritai sunku pervertinti.

Pedagoginį darbą Maskvos muzikos mokyklose dirbo bei išugdė daug jaunų atlikėjų М. Mčedelov – arfininkas bei kompozitorius, taip pat N.Sibor bei М. Rubina

Rusų arfos atlikimo meno mokykla vertinama viso pasaulio muzikų. Vienas iš pagrindinių jos principų yra gražaus, sodraus ir stipraus garso siekis.

Arfininko padėtis sėdint prie instrumento turi būti stabili, arfą remiama keliais. Arfininko pečiai turi būti nuleisti ir atpalaiduoti. Jei arfininkas grojimo metu kelia pečiu, rankose atsiranda įtampa, tai vėliau gali sukelti profesines ligas.

Dešinė ranka atremiama į deką, delnas ir pirštai yra tokiame atstume nuo stygų, kad  riešas galėtu laisvai judėti, o pirštai artikuliuotų “į delną” ir kabintų stygą vienu trečdaliu savo ilgio. Tokiu būdu išgaunamas stiprus bei gražaus tembro garsas. Pirštai turi groti stygų viduryje.

Kairė ranka groja žemiau nei dešinė, nes žemutinis arfos registras yra skambesnis nei viršus ir grojant stygų viduryje, kur jos geriausiai rezonuoja, bosinė harmonija užgožtų melodiją. Kairė ranka atramos neturi, ją atstoja petys ir alkūnė, kurią rekomenduojama laikyti šiek tiek pakeltą. Grojant kaire ranka viršutiniam registre leidžiama remtis į deką.

Nykštys turi būti tiesus, kiti pirštai sulenkti taip tarsi norėtų paimti stiklinę arba puoduką, ketvirtas pirštas šiek tiek tiesesnis, nes būdamas trumpesniu kitaip negalėtų pasiekti stygų. Penktas pirštas nedalyvauja grojime, tačiau jis turi būti atpalaiduotas ir judėti kartu su ketvirtu pirštu. Penkto piršto kėlimas į viršų arba prispaudimas prie delno trukdo rankai laisvai judėti.  Nykštys yra tarsi atsvara kitiems keturiems pirštams, jo judesys grojimo metu yra komplikuotas. Antras trečias ir ketvirtas pirštas grojant traukiami “į save”, o nykštys stumiamas “nuo savęs”. Rusų pedagogai rekomenduoja specialius pratimus pirmo piršto lavinimui. Nykštys išgavęs garsą turi padaryti ratą ir vėl atsistoti į pradinę padėtį. Taip pat rekomenduojami specialūs pratimai vystyti visų pirštų garso lygumui bei stiprumui. Grojant gamas trečias pirštas nelenkiamas per pirmą sąnarį, tai tarsi teisingo pastatymo pažeidimas, tačiau tokiu būdu pats ilgiausias pirštas nenutildo arba kaip arfininkai sako “neužgesina” po jo einančios stygos.  Taip pat tokiu būdu išvengiama priegarsių. Trečio ir ketvirto piršto gamos atliekamos šiek tiek “atvertus” ranką. Labai svarbi pirštų “artikuliacija”. Užkabinę stygą jie turi atsimušti į arfininko delną.

Manoma, kad gamos tonacija arfoje rankos pastatymui ir grojimo būdui nėra svarbi, nes ženklai tonacijų ženklai keičiami pedalais, o arfininkas tarsi visada groja tokiomis pačiomis stygomis. Tačiau reikia prisiminti, kad bemolinėse tonacijose, kai stygos nespaudžiamos ir yra laisvos, jų įtemptumas yra mažesnis. Pakeitus ženklus styga šiek tiek pasislenka ir tai gerai matosi plika akimi, todėl arfininkams būtina groti gamas visose tonacijose. Skiriasi gamų atlikimo būdas keičiantis tempui. Lėtai grojant galima kartu statyti pirštus, tai labiau tinka taikyti trečiam ir ketvirtam pirštui, tačiau greitame tempe toks pirštų “surišimas” yra netikslingas, nes stabdo ranką ir trukdo atlikti pasažą.

Tik pradedant mokyti atlikimo meno arfa pagrindų, jaunieji muzikantai groja gamas su “šliaužimu”, taip vadinamas rankos pasislinkimas tuo metu, kai grojant gamą aukštyn po pirmo piršto dedami likusieji. Tačiau tai gali išugdyti netikusį suaugusio atlikėjo įprotį slysčioti stygomis. Vėliau “šliaužimas” nebūtinas, nes jis tėra laikinas palengvinimas kol arfininko ranka tebėra maža. Kai suaugę muzikantai, dažnai nesąmoningai, grojimo metu tarsi čiuožinėja stygomis, atsiranda daug priegarsių, taip pat rankos padėtis tampa nestabili ir apsunkina grojimą. Kad to išvengti, rekomenduojama pirštus, kurie slysta, tarsi “patrumpinti, labiau juos sulenkti, o nykštį pastatyti žemesnėje, nei jam įprasta, vietoje. “Šliaužimas” rusų mokykloje traktuojamas kaip nereikalingas judesys, toks apibūdinimas taikomas grojimo metu arfininkų sceniniams judesiams, rankų mostams, galvos lingavimui ir t.t. Bet kas, kas galėtu atitraukti atlikėjo arba žiūrovo dėmesį nuo muzikos kenkia kūrinio atskleidimui ir pačios muzikos esmės suvokimui.

Flažoletai atliekami prispaudžiant stygą per vidurį dalimi delno arba pirštais ir nykščiu išgaunant oktava aukštesnį garsą. Įdomu tai, kad kairės rankos flažoletus siūloma atlikti ketvirto piršto pagalba, nors atrodytų,  kad antras arba trečias pirštai tam tiktų labiau.

Vienas gražiausių arfoje garsinių efektų yra glissando. Jų būna labai įvairių – trumpi, ilgi (per visą arfos diapazoną), greiti bei lėti, kartais grojami glissando iš kart keliais pirštais per terciją, kvartą ir t.t. Būtent šio efekto neturėjimas buvo chromatinės arfos trūkumas ir sąlygojo šio instrumento išnykimą. Glissando per visą diapazoną grojamas antru, šiek tiek daugiau sulenktu pirštu. Rusų mokykloje reikalaujama tiksliai užbaigti glissando kompozitoriaus užrašytu garsu.

 

Prancūzija

Prancūzų arfos mokykla, viena iš pačių šlovingiausių. Jau XV amžiuje klajojantys airių arfininkai sulaukdavo pripažinimo Paryžiuje. Arfa tapo ypač populiari Prancūzijoje po Hochbrucker patobulinimo. Ji tapo mėgiamu aukštuomenės damų instrumentu. Tai galime puikiai pastebėti to meto dailės darbuose, kuriuose arfa tapo beveik privalomu jų atributu. Žymiuose Paryžiuje “Concert spirituel” grojo Prancūzijos ir kitų šalių arfininkai.

XVIII amžiaus pabaigoje F. R. Mayer ir S. F. Genlis parašo arfos grojimo mokyklas, arfai kūrinius rašo F. R. Mayer J. G. Burkhofer, F. N. Naderman ir kt. Tėvas ir sūnus Cousineau siekia patobulinti instrumento konstrukciją. Koncertuoja arfos virtuozai: Krumholz,  F. J Naderman, Hochbrucker  bei kt. Kelis metus buvo leidžiamas mėnesinis žurnalas arfininkams. Visi šie faktai rodo, kad arfa buvo mėgiamas  Prancūzijoje instrumentas.

Netgi Napoleono karūnacija vyko skambinant arfininkų ansambliui.

Vienu žymiausiu arfininku, išgarsėjusiu virtuoziškumu dar prieš atsirandant S. Erard arfai buvo F. J. Naderman. Atlikėjas, kompozitorius ir pedagogas F. J. Naderman buvo Paryžiaus operos ir rūmų kapelos solistas. Pirmasis Paryžiaus konservatorijos profesorius, Jis dėstė 1825 – 1831 metais. F. J. Naderman yra daugiau nei šimto kūrinių arfai kompozitorius.

Pirmasis atlikėjas išgarsinęs S. Erard instrumentą tapo Robert Nicola Charles Bochsa (1789 – 1856). Arfininkas virtuozas, kompozitorius bei pedagogas R. N. Ch. Bochsa yra veikalo “Metode de harpe a double mouvment” išleisto Paryžiuje 1817 metais autorius.

Paryžiaus konservatorijoje R. N. Ch. Bochsa mokėsi kompozicijos ir groti arfa. Per šešis konservatorijoje praleistus metus, R. N. Ch. Bochsa parašė daugybę kūrinių įvairaus žanro kūrinių.

1813 metais R. N. Ch. Bochsa gavo Napoleono rūmų arfininko vardą, vėliau -  karaliaus Liudviko XVIII arfininko vardą.

1822 metais Londone R. N. Ch. Bochsa tapo ką tik įsikūrusios Karališkosios Muzikos Akademijos  arfos klasės profesoriumi. Jo mokiniais buvo Elias Parish-Alvars ir D. Chaterton. R. N. Ch.Bochsa buvo Italų operos teatro dirigentu Londone 1862-1832 metais.

Nuo 1838 metų iki pat savo mirties R. N. Ch. Bochsa daug keliavo, jis koncertavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Rusijoje, Rytų šalyse. R. N. Ch. Bochsa mirė Sidnėjuje (Australijoje).

Anot amžininkų, pažinojusių arfininką, jis buvo temperamentingas, permainingo charakterio žmogus, greitai keičiančio veiklos sritis, bet visur pasiekdavusio puikių  rezultatų. Vien tik arfai R. N. Ch.Bochsa sukūrė daugiau nei tris šimtus penkiasdešimt kūrinių, tarp jų yra du koncertai, sonatos, fantazijos, parafrazės populiariomis operų temomis. Labai svarbūs metodiniai jo darbai, tai “Šimtas etiudų” bei “Dvidešimt keturi preliudai”.

R. N. Ch. Bochsa bei F. J. Naderman arfos atlikimo meno tradicijas tęsė Theodore Labarre (1805-1870).. T. Labarre buvo ne tik garsus atlikėjas, bet ir kompozitorius. Arfai jis rašė fantazijas, noktiurnus, duetus su fortepijonu, smuiku, valtorna, obojumi ir kitais instrumentais. Taip pat jis išleido pedagoginį veikalą “Methode de Harpe”.

T. Labarre buvo garsaus arfininko Elias Parish Alvars (1808-1849) mokytojas. Arfininkas, anot amžininkų, buvo ryški, charizmatinė asmenybė. Puikus kompozitorius bei arfininkas virtuozas E. Parish-Alvares buvo vienas iš muzikų padėjusių išpopuliarinti bei atskleisti naujos arfos su dvigubo veikimo pedalais  galimybes.

Nors arfininkas negyveno Prancūzijoje, bet jo muzikinis bei pedagoginis palikimas įtakojo visos Europos arfos meno istorijos raidą.

Vienas garsiausių prancūzų arfininkų yra Alfonse Hasselmans (1845-1912). Kelis dešimtmečius vadovaudamas arfos klasei Paryžiaus konservatorijoje A. Hasselmans padėjo šiuolaikinės prancūzų arfos mokyklos pamatus. Daug metų A. Hasselmans buvo Paryžiaus operos teatro orkestro solistu. Jis taip pat kūrė muziką arfai, tai daugiausia miniatiūros. Dabar jo kūriniai skamba retai, kai kurie yra grojami kaip pedagoginis  repertuaras.

Didžiausias A. Hasselmans įnašas į arfos atlikimo meną yra jo pedagoginė veikla. 1884 metais jis tapo Paryžiaus konservatorijos arfos klasės profesoriumi. Jo mokiniais buvo Lily Laskine, Henriette Renier, Marcel Tournier, Pierre Jamet, Carlos Salzedo.

A. Hasselmans arfos meno atlikimo tradicijas Paryžiaus konservatorijos profesoriaus kėdėje tęsė jo mokinys Marcel Tournier (1879-1961). Jo pedagoginė veikla tęsėsi nuo 1910 iki 1950 metų. Taip pat M Tournier daug koncertavo, kūrė muziką ir buvo Paryžiaus operos orkestro solistu. M Tournier indėlis į  arfininkų koncertinį bei pedagoginį repertuarą nepaprastai vertingas. Jo kūriniai, atskleidžiantys arfos instrumento muzikines galimybes, dažnai skamba koncertų salėse, jie įtraukti į tarptautinių konkursų programas. M. Tournier taip pat padarė nemažai puikių transkripcijų arfai.

Kita A. Haseelmans mokinė Henriette Renier (1875-1956) nuo pat mažumės parodė didelius gabumus muzikai.  H. Renier mokėsi kompozicijos, jos kūriniai bei transkripcijos yra mėgiami atlikėjų ir dažnai grojami. H. Renier išugdė daugybę jaunų arfininkų. Jos mokiniai prisimena ją kaip puikų ir geraširdį žmogų. H. Renier parašė 1946 metais išleistą dviejų tomų metodinį darbą “Methode comlete de harpe”.

Tarp gausybės puikių Prancūzijos arfininkų reikia išskirti dar vieną A. Hasselmans mokinę Lily Laskine (1893 - 1988). Būdama puikia atlikėja Lily Laskine daug koncertavo, jai paskirti kūriniai arfai, vieni reikšmingiausių tarp jų yra A. Jolivet koncertas arfai ir orkestrui(1952 m.), C. Pascal koncertas arfai (1968 m.). Taip pat arfos repertuarą Lily Laskine praturtino transkripcijomis.

Lily laskine puikiai atliko ir šiuolaikinės ir klasikinės muzikos kūrinius. Ji įrašė daugybę plokštelių, buvo Paryžiaus konservatorijos profesore. Už  didžiulį darbą arfos meno plėtotei Lily Laskine apdovanota ordinu.

Antrasis prancūzų arfininkas – garbės legiono ordino kavalierius yra Pierre Jamet (1893-1991). Paryžiaus konservatorijos profesorius, tarptautinės arfininkų draugijos prezidentas ir įkūrėjas.

Paryžiuje dėstė ir Marielle Nordman, viena garsiausių šiuolaikinių arfininkių.

Šiuo metu  Paryžiaus konservatorijoje arfos klasei vadovauja Isabelle Moretti - Francois ir Genevieve Letang – Gintzburger.

Prancūzų arfos mokykla puoselėja senas tradicijas. Prancūzija buvo ir yra daugelio garsių menininkų prieglobsčiu. Būtent prancūzų kompozitorių kūriniai atskleidė arfos instrumentines galimybes.

Vienas būdingiausių prancūzų mokyklos bruožų yra jos garso spalva. Nuo rusų mokyklos garso tembro ji skiriasi lengvumu. Sunku nusakyti žodžiais muzikos garsų ypatybes, tačiau arfininkai dažnai naudoja tokius apibūdinimus kaip “stiklinis” arba ‘blizgantis”.  Toks arfos tembras pasiekiamas naudojant tam tikrą rankos pastatymą. Pirštai kabina stygą ne pagalvėlės viduriu, bet šiek tiek mažesne piršto dalimi. Toks būdas kažkuo artimas gitaros stygų brazdinimui. Riešas atlieka šiek tiek kitokią funkciją nei rusų mokykloje, kurioje riešo judesys skirtas daugiau garso stiprinimui, o prancūzų mokykloje riešas atlieka kartu ir estetinę funkciją suteikdamas arfininkui laisvesnį bei grakštesnį sceninį vaizdą.

Nykščio pozicija kinta, jis ne visada tiesus. Dažnai nykštys sulenkiamas ir laikomas tokiame pačiame aukštyje kaip ir likę pirštai. Toks grojimo būdas kartais vadinamas ”krabo žnyplėmis”. Jis naudojamas siekiant sulyginti nykščio bei likusių pirštų stiprumą, taip pat grojant pvz. laužytus pasažus, visi pirštai tampa tarsi kabliukai ir vienoda jų padėtis pasažui suteikia lygią tembrinę spalvą.

Flažoletai atliekami prispaudus ranką prie stygų ir suteikus jei tokią formą, lyg laikytų obuolį. Atgrojus flažoletą ranką tiesima į viršų tarsi siekiant pratęsti jos skambesį.

Rusų mokykloje labai dažnai rekomenduoja atliekant tam tikrą pasažą visus pirštus statyti iš karto, kartais toks būdas yra gana nepatogus dėl skirtingo pirštų  ilgio ir ranka atsiduria nenatūralioje jai padėtyje. O prancūzų mokykloje riešo judesių pagalba kompensuojamas pirštų nelygumas pasukant ranką taip, kad pagalvėlės atsidurtų  tokiame pačiame atstume nuo stygų.

Dėka lanksčios rankų pastatymo pozicijos, galima išgauti labai daug tembrinių atspalvių. Tai nepaprastai svarbu atliekant  pvz. C. Debussy arba M Ravel muziką. Vienas mėgiamiausių arfai parašytu opusų C. Debussy “Šokiai”, atskleidžia nuostabią arfos savybę sukurti tam tikrą atspalvį, lyg muzikantas garsais tapytų paveikslą.

Garso formavimo bei jo tembrinės spalvos skirtumai tarp rusų ir prancūzų mokyklos,  atsirado taip pat todėl, kad prancūzų arfos tradicijos įtakotos saloninės, rokoko muzikos stiliaus, o rusų mokyklos principai pradėjo formuotis vėliau.

Prancūzų atlikimo meno arfa mokykla pelniusi pripažinimą ir yra kitoms tautinėms mokykloms pavyzdys bei autoritetas. Tikriausiai nėra kitos tokios šalies, kurioje arfos menas būtų taip mėgiamas bei puoselėjamas. Prancūzų arfininkai, kompozitoriai bei pedagogai vienaip ar kitaip įtakojo visų dabar esančių tautinių mokyklų raidą.

 

Jungtinės Amerikos Valstijos

JAV muzikinės kultūros šaknys veda į daugelį šalių. Šiam reiškiniui nėra analogo, norėdami kalbėti apie JAV arfos mokyklą, turime nepamiršti ir jos pirmtakų, visų tų valstybių, kurių arfininkai rado naują tėvynę Amerikos žemyne. Begalės įvairių tradicijų susikirtusios šioje šalyje davė naują ir įdomų rezultatą.

JAV arfos mokyklos pagrindėjai buvo du muzikai, tai Carlos Salzedo ir Marcel Granjany - prancūzų mokyklos auklėtiniai.

Carlos Salzedo (1885-1961 muzikinė veikla intensyvi ir apima daug sričių. Jis koncertuodavo kaip solistas, grojo įvairiuose, dažnai jo paties surinktuose, ansambliuose. Novatorius atlikėjas sakydavo, kad ateina nauja arfininkų karta, kuri “blizgančiai” gros naują muziką ir atsisakys senosios, sentimentalios ir stokojančios stiliaus atlikimo manieros. C. Salzedo dažnai koncertuodavo su simfoniniais orkestrais, jis sakydavo, kad nei vienas orkestrinis instrumentas neturi tiek daug garsinių efektų kiek arfa.

Visą gyvenimą C. Salzedo kūrė muziką arfai., jis  atskleidė iki tol neišnaudotas instrumento galimybes. Arfininkai visame pasaulyje atlieka originalius bei transkribuotus C. Salzedo kūrinius.

Arfininkas didelę savo gyvenimo dalį paskyrė jaunųjų muzikantų mokymui. Jis svajojo išugdyti naują atlikėjų kartą. 1924 metais C. Salzedo atidarė arfos klasę Filadelfijoje, kurioje mokėsi daug garsių atlikėju, orkestro artistų bei pedagogų.

C. Salzedo tęsė savo mokytojo  A. Hasselmans arfos meno tradicijas. Tačiau davė JAV mokyklai daug novatoriškų idėjų bei principų, kokių nebuvo iki tol nei prancūzų nei bet kurioje kitoje mokykloje.

Garso išgavimo bei rankų pastatymo būdai artimi prancūzų mokyklai. Pats C. Salzedo buvo nepaprastai talentingas atlikėjas, tačiau dažnai pabrėždavo, kad virtuoziškumas ir greitis neturi užgožti gražaus garso siekio. Labai įdomu tai, kad C. Salzedo rekomenduoja dešinę ranka nesiremti į deką, arba bent jau nedaryti to visą laiką. Taip pat rekomenduoja arfą remti į petį, nors prancūzų bei daugelyje kitų mokyklų rekomenduojama arfą remti keliais.

C. Salzedo skyrė daug dėmesio muzikanto judesiams grojimo metu.  Tačiau pagrindinis C. Salzedo nuopelnas yra tas, kad jis atskleidė visiškai naujas arfos galimybes, sukūrė naują grojimo stilių bei parašė kitokio, iki šiol nebūdingo arfai, charakterio kūrinius. C. Salzedo rašė - “Arfos galimybių ribos egzistuoja ribotoje kompozitorių ir blogai informuotų kritikų vaizduotėje”.

Kitas Prancūzijos išeivis, vienas iš garsiausių JAV arfos mokyklos atstovų, yra Marcel Granjany (1871-1975). Arfininkas prikėlė senųjų klasikų kūrinius arfai, parašė daug transkripcijų bei sukūrė labai mėgiamus šiuolaikinių atlikėjų kūrinius.

Tačiau reikšmingiausias M. Granjany indėlis arfos menui yra jo pedagoginė veikla. Pagrindiniu savo uždaviniu M. Granjany manė esant paruošti ne profesionalius arfininkus, bet muzikantus. Atlikėjo gabumai reikalingi atskleisti muzikos grožį, o ne atvirkščiai. Jis sakydavo, kad arfa savyje talpina visą orkestrą, žavėdavosi jos garso grožiu, spalvų, dinamikos, efektų gausa.

Be abejo JAV arfos mokyklai įtaką padarė daugelis arfininkų, galima būtų paminėti R. N. Ch. Bochsa, koncertavusį Jungtinėse Amerikos Valstijose 1852 metais. Taip pat reikia prisiminti Filadelfijos orkestro, vėliau – Los Angeles orkestro artistą bei pedagogą A. Kastner. JAV arfos mokyklai atstovauja M. Dilling, L. Lourence, P. Chertok, R. Pratt ir kiti.

Didžiausios Jungtinėse Amerikos Valstijose arfos klasės vadovė, bei pasaulinės arfininkų asociacijos pirmininkė Sussana Mcdonald yra viena iš žymiausių dabarties arfininkių. 1989 metais S. Mcdonald surengė naują tarptautinį arfininkų konkursą, kuris dabar yra vienas iš sunkiausių bei prestižiškiausių pasaulyje.

Pirmoji Amerikietė baigusi Paryžiaus konservatorija Grand Prix apdovanojimu kai jai tebuvo dvidešimt metų, o būdama dvidešimt trejų – debiutavo Carnegie Hall. Dabar S. Mcdonald dėsto Indianos universitete, jos mokiniai groja geriausiuose pasaulio orkestruose, yra žymūs atlikėjai bei pedagogai (tarp jų yra ir Florence Sitruk – kviestinė Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos profesorė).

Pagrindiniai grojimo principai be abejo įtakoti prancūzų mokyklos, tačiau kartu galima įžvelgti  visai naujas tendencijas. Garsas išgaunamas tarsi žnybiant stygas. Toks būdas susiformavo įtakojant C. Salzedo. Arfininkas grojo nuleidęs alkūnes, tokiu būdu riešas juda labai maža amplitude ir reikalinga didesnė pirštų artikuliacija. Gali būti, kad C. Salzedo naudojo šį metodą todėl, kad tokiu būdu labai sumažinama rankų įtampa, o pats arfininkas turėjo rankų ligą. Ši problema labai dažna arfininkų tarpe, nes atlikėjas grojimo metu turi įveikti milžinišką stygų įtampą. Tokių pačių sunkumų turėjo ir S. Mcdonald, todėl jei teko nutraukti koncertinę veiklą.

Vienas iš didžiausių JAV arfininkų nuopelnų yra orkestrinių sunkumų analizė. Neretai arfos orkestrines partijas būtina redaguoti. Nuo seno gyvuojanti tradicija nekeisti originalaus, nors parašyto neatsižvelgiant į instrumento ypatybes bei galimybes, kompozitoriaus teksto  dažnai sukelia arfininkams sunkumų. Nors žymiausių simfoninių opusų arfos partijoms yra padarytos puikios redakcijos, jos yra leidžiamos atskirai, o partijoje dažnai paliekamos originalios natos.

Labai įdomu reiškinys atsiradęs bei išpopuliarėjęs šioje šalyje yra arfa grojama Jazz muzika. Tarp dabartinių Jazz muzikos arfa atlikėjų galima būtų išskirti Park Stickney.  Jazz arfa jau kelis dešimtmečius gyvuojantis reiškinys, tačiau jis buvo laikomas tam tikra dvidešimto amžiaus muzikinės kultūros išdava ir muzikantai atliekantys tokio pobūdžio kompozicijas nebuvo vertinami kaip profesionalai. Dabar pamažu Jazz muzika vis labiau įsiterpia į atlikėjų repertuarą. Aukštosiose muzikos mokymo įstaigose kuriasi jazz arfos klasės. Park Sitkney dėsto Londone bei  Niujorke, rengia  meistriškumo kursus visame pasaulyje.

Jazz muzika arfoje yra vienas iš nuostabių dalykų, kuriuos davė arfos menui naujasis pasaulis. JAV mokyklos,  suformuotos daugelio tautų bei kultūrų atstovų, dėka, ėmė nykti siena skyrusi skirtingų šalių arfininkus. Naudodamasi amžių patirtimi, bet neturėdama tradicijų, JAV mokykla iš naujo pažvelgė į arfos meną ir drįso eksperimentuoti ieškodama dar neatrastų galimybių.

atgal į viršų